Paulus van Galen
Pagaliau Nykštukas! Šį kartą Paulus van Galen “Gogiuko” GO žmogus ir ne tik už tai, kad žaidžia GO, kad lankėsi Lietuvoje, kad kelis kartus nudažė savo barzdą Lietuvos vėliavos spalvomis, bet ir už tai, kad atvažiavęs į mūsų kraštą širdimi liko čia ir daugelio žmonių atmintyje. Paulus lankėsi keliose GO vasaros stovyklose Lietuvoje. Jis tapo vienas iš labiausiai laukiamų užsieniečių. “Gogiukui” pasidarė smalsu, kas šitas žmogutis. Juk jis atnešė daug šviesių spalvų į Lietuvos GO bendruomenę ^__^Kiek laiko žaidžiate GO? Kaip šis žaidimas atsirado jūsų gyvenime?
Maždaug 1961 metais Roterdamo (ol. Rotterdam) kavinėje aš dalyvavau šio žaidimo pristatyme. Tuo metu studijavau dabar vadinamam Delfto universitete (ol. Technische Universiteit Delft), tačiau gyvenau Roterdame. Ten aš buvau šachmatų klubo narys. Šachmatais pradėjau žaisti būdamas vos šešerių.
Kavinėje buvo tiek daug dūmų ir žmonių, kad aš vos galėjau įžiūrėti lentą. Tais laikais niekas neturėjo didelių lentų pristatymams.
Tais pačiais metais aš persikrausčiau į Delftą ir negalėjau skirti daugiau laiko GO. 1964-aisiais aš baigiau universitetą ir gavau darbą rytinėje šalies dalyje, Hogeveno (ol. Hoogeveen) miestelyje. Aišku, nė vieno GO žaidėjo aplink nebuvo. Tačiau… aš užsiprenumeravau savaitinį žurnalą. Kiekviename žurnalo numeryje buvo skiltis „ GO gyvenimas ir mirtis“, kurią sudarinėjo Maksas Rebatu („Go Life and Death“, Max Rebattu – red. pastaba). Jis šiuo metu yra 5-tas danas ir aukščiausios klasės bridžo žaidėjas!
Tas GO problemas sprendžiau kelerius metus, taip niekad ir nesužaidęs nė vienos partijos. Tie uždaviniai man buvo kaip ir šachmatų uždaviniai – juos būdavo smagu spręsti.
Savaime aišku, GO taisykles aš žinojau iš Laskerio (vok. Emanuel Lasker – red. pastaba) knygos „Go and Go-Moku“.
1967-aisiais gavau naują darbą Hengelo mieste ir aš su savo šeima išsikraustėme į mažą Oldenzalio (ol. Oldenzaal) miestelį. Jis yra netoli Vokietijos sienos ir Tventės universiteto (angl. University of Twente). Jame buvo naujai įkurtas GO klubas, tačiau aš vis dar žaidžiau šachmatų turnyruose.
Vėliau pradėjo nesisekti. Kai grįždavau po savo šachmatų partijų, dažniausiai vėlai vakare, negalėdavau užmigti. Dėl šitos priežasties turėjau nustoti žaisti rimtas šachmatų partijas.
Būtent tada aš perėjau į GO, kuris buvo kaip vaistai! Po pirmojo savo tikro žaidimo su profesoriumi Dr. Veterlingu (vok. Dr. Wetterling), vokiečių profesoriumi dėstančiu matematiką ir Shodan, tapau 15 kyu. Aš jau neblogai sprendžiau gyvenimo ir mirties uždavinius!
Kokią vietą GO užima jūsų gyvenime? Ar pritaikote GO filosofiją gyvenime?
Be šeimos ir darbo, GO buvo numeris vienas užsiėmimas labai ilgą laiką. Bet tik nuo tada, kai gavau naują darbą 1972 metais, GO tapo didesnė mano gyvenimo dalis. Nuo 1975-ųjų iki praeitų metų (2008 m. – red. pastaba) žaidžiau turnyruose. Iš pradžių tik Olandijoje, bet netrukus ir Vokietijoje, kur kviečiau vokiečių žaidėjus į mūsų turnyrus Neimegene (ol. Nijmegen). Kartais namie priimdavau iki 10 ar 12 žaidėjų.
Mano pirmasis turnyras Vokietijoje vyko Marlo mieste. Vėliau tas turnyras buvo organizuojamas Kastropo-Raukselio (vok. Castrop-Rauxel) mieste. Tuo metu žaisdavau maždaug 3 ar 4 turnyruose per metus.
Vėliau žaisdavau beveik dvidešimtyje turnyrų.
Per šį laiką aš susiradau daugybę draugų Vokietijoje nuo Flensburgo iki Miuncheno ir nuo Eseno iki Berlyno.
Bežaisdamas GO pradėjau domėtis japonų kultūra. Domėjausi šalies istorija, mokiausi kalbos, klausiausi japoniškos muzikos, bandžiau rinkti medžio raižinius bei skaičiau verstą japonų literatūrą. Savaime aišku, aš perskaičiau „Go meistrą“ („The Master of Go“, Yasunari Kawabata – red. pastaba) ir kitas Y. Kavabatos bei kitų autorių knygas. Taip pat turiu mažą labai ypatingų japoniškų filmų kolekciją.
Žaisdamas GO sužinojau nemažai apie save! Ir aš vis dar sužinau, net kai stebiu stipresnių žaidėjų ar profesionalų partijas.
Kai mano vyriausia dukra išvyko vieneriems metams studijuoti į Japoniją, mes ją aplankėme. Tai buvo 1989-aisiais. Japonijoje praleidom tris savaites, iš kurių vieną savaitę praleidau lankydamas Japonijos kompiuterių kompanijas su kolegomis iš Olandijos.
Dėl GO teko aplankyti ir tas šalis, į kurias neketinau nuvykti: Slovakiją, Čekiją, Vengriją, Rusiją, Latviją, Airiją, Lenkiją, Švediją. GO pasaulyje turiu daug draugų.
Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje?
2003 m.. EGC (Europos GO Kongresas – red. pastaba) vyko Sankt Peterburge. Kadangi esu ir Vokietijos Go Asociacijos narys, gavau žinutę iš Olaf Martens. Jis pasiūlė užsukti į Lietuvos GO vasaros stovyklą. Aš įkalbėjau Geert Groenen vykti kartu su manimi.
Aš nuvykau mašina iki Kylio, kur ją palikau savo draugams, o pats keltu plaukiau iki Klaipėdos. Ten mane pasitiko ir atvežė iki Antalakajos.
Kokie įspūdžiai buvo apsilankius Lietuvos GO vasaros stovykloje?
Man tai buvo didelė staigmena – dėl vaikų!! Jie elgėsi taip gerai, kad man buvo sunku patikėti, jog tokie vaikai vis dar egzistuoja. Labai mandagūs ir atviri. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko aš sugrįžau kitais metais ir dar kitais, ir dar kitais.
Nekalbant apie vaikus, man taip pat patiko vieta, kuri buvo labai rami. Oras taip pat geras – ne per karšta. Nemėgstu, kai temperatūra viršija 25 laipsnius.
Kaip kilo mintis nusispalvinti barzdą Lietuvos vėliavos spalvomis? Kaip reagavo jūsų draugai?
Na, Olaf papasakojo man apie idėją, kurią jis nori įgyvendinti – kad grupė Lietuvos žaidėjų galėtų važiuoti į EGC ir ten susitikti su kitais žaidėjais iš daugybės šalių. Taigi, jis žvalgėsi rėmėjų.
Idėja surengti aukcioną ir šitaip surinkti pinigų visiems dalyviams buvo tik viena iš daugelio, kurios man atėjo į galvą. Mes visi, įskaitant ir mane, gerai pasilinksminom. Pinigų taip pat nemažai surinkom.
Žmonių reakciją buvo beveik visada teigiama. Bent jau jiems buvo smagu mane matant. Sulaukiau daug prašymų nusifotografuoti. Kartais su vaikais ar draugais. Tikriausiai nemažai turistų, kurie lankėsi tuo metu Prahoje, prisimins savo atostogas 2005 metais.
Kai nukeliavau iš Prahos į Miuncheną, kur gyvena mano senas draugas su savo angle žmona, jie buvo labai nustebę. Mano draugas įspėjo, kad neprovokuočiau vietinių gyventojų, nes bavarai gali nesuprasti tokio humoro. Tačiau nieko nenutiko; tik juokėsi.
Ar planuojate dar kartą atvykti į Lietuvą? Kokius lietuvių žaidėjus norėtumėte labiausiai vėl sutikti?
Jei man tik leis galimybės vėl atvykti į Lietuvą, aš būtinai apsilankysiu. Iš tiesų aš neteikiu pirmenybės niekam konkrečiai, nors Paulius užimą ypatingą vietą mano širdyje. *-* Beje, tikiuosi jis atsigavo po nelaimingo atsitikimo Austrijoje.
Žinoma, aš neprisimenu jūsų visų vardų, tačiau galiu užtikrinti, kad visus jus laikau savo draugais.
Jūs daug keliaujate. Kiek šalių ir turnyrų kasmet aplankote?
Iš tiesų, daugiausiai keliauju po Vokietiją, kartais ir į Belgijos ar Prancūzijos turnyrą nuvažiuoju. Kitos šalys, kurias aplankau dėl GO, yra tos, kuriose vyksta EGC. Praeitais metais žaisdavau turnyruose beveik kas tris savaites. Taip likdavau Vokietijoje, kur laukdavau kito savaitgalio iki kito turnyro. Tokią savaitę keliaudavau iš miesto į miestą aplankydamas GO klubus. Daugiausiai šiaurės Vokietijoje, kur turiu daug draugų. Nuo Flensburgo iki Bonos ir nuo Eseno iki Berlyno, man niekada nereikia nakvoti viešbučiuose.
Ypatingi draugai yra tie vokiečių žaidėjai, kurie taip pat lankėsi Lietuvos GO vasaros stovykloje: Gerd Mex, Klaus Blumberg ir Achim Schulz. Braunšveige, Getingene ir Kylyje galiu pabūti ilgiau nei dieną ar dvi.
Jūs dalyvavote daugelyje EGC turnyrų. Gal galite palyginti savo pirmuosius turnyrus su paskutiniais keliais? Kas juose keičiasi? Ar jie tampa geresni?
Savaime aišku, pastarųjų penkerių metų turnyrai žymiai skiriasi nuo tų, kuriuose lankiausi 1981 metais. Visų pirma, dalyvių skaičius yra daug didesnis. Tai taip pat yra ir trūkumas, nes sukelia daug streso organizatoriams! Tik jie įdėjus pakankamai pastangų pasirengimui, kaip praeitais metais Leksande ( EGC Švedijoje 2008 metais), toks kongresas gali tapti sėkmingu.
Antras skirtumas – tai išaugęs jaunimo dalyvavimas. Vėlgi tai ne visada yra privalumas, jei jie nesielgia gerai. Jūsų grupė nustatė tam aukštą standartą!!
Dar vienas pasikeitimas – didesnis skaičius nežaidžiančių dalyvių. Jie atvažiuoja kartu su savo antromis pusėmis ar vaikais ir mėgaujasi atostogomis. Geras to pavyzdys yra vokiečių Kochų šeima. Seneliai prižiūri savo anūkus kol jų tėvai žaidžia turnyre. Panašiai buvo 2006 metais Lietuvos GO vasaros stovykloje su keliomis suomių šeimomis.
Kitas pasikeitimas – vis didėjantis dalyvių skaičius iš Japonijos. Pastaruosius trejus metus jie pagal dalyvių skaičių treti.
Paskutinis įdomus dalykas yra tas, kad vis daugiau ir daugiau atvažiuojančių žmonių žaidžia ir kitus žaidimus, ne tik GO. Netgi rengia jų turnyrus. 2006-aisiais Lenkijoje buvo suorganizuotas „Katano naujakurių“ (angl. „The Settlers of Catan“) stalo žaidimo turnyras su lenkiškomis žaidimo kortelėmis! Ypač linksma buvo žaidėjams nemokantiems lenkų kalbos.
Šiais metais Europos GO Kongresas vyks jūsų gimtinėje, Olandijoje. Kaip manote kuo bus ypatingas šių metų kongresas?
Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju. Man jis bus ypatingas, tačiau neigiama prasme, nes jūsų grupės ten nebus. Man labai gaila, kad organizatoriams nepavyko suteikti reikiamo būsto prieinamomis kainomis. Aš būsiu ten, bet turnyruose nedalyvausiu. Iš tiesų, šiais metais nežaisiu nė viename turnyre. Rimtos partijos reikalauja per daug energijos ir po to naktimis negaliu užmigti. Taigi nusprendžiau padaryti maždaug metų pertrauką.
Ką veikiate, kai nežaidžiate GO?
Turiu daug pomėgių: kompiuteriai, knygos, muzika, filosofija, matematika, galvosūkiai ir svarbiausia – KATĖS. Aš vykdau du labai įdomius projektus. Pats svarbiausias yra „kačių priežiūra“. Aš prižiūriu kates ir jų namus kol jų šeimininkai yra išvykę atostogauti ilgesniam laikui. Ilgiausiai esu globojęs tą pačią katę beveik tris mėnesius. Namo šeimininkė iš pradžių keturiom savaitėm išvyko į JAV. Sugrįžo ji vos porai dienų ir vėl išvyko į Naująją Zelandiją dar aštuonioms savaitėms.
Abiejų kačių nuotraukos yra šiame tinklapyje:
http://www.mijnalbum.nl/Album=TWEBPKWD
Tokio „darbo“ metu skaitau daug knygų ir dirbu su kompiuteriu.
Mano antrasis projektas vadinasi „OM&om“ – Senesni Mac kompiuteriai senyviems žmonėms (angl. Old(er) Mac’s for Elderly People). Aš dovanoju seniems Macintosh kompiuteriams naują gyvenimą. Šiuo metu įrašinėju Linux operacines sistemas į kompiuterius, kuriuose neveikia Mac OS X.
Ar žaidžiate kitus žaidimus?
Kai buvau šešerių, išmokau žaisti šachmatais ir tarptautinėmis (šimtalangėmis)šaškėmis (10×10 dydžio lenta, Vokietijoje vadinamos „Polnische Dame“). Žaidžiau šachmatų klube maždaug iki 1971, tačiau turėjau sustoti, nes tai reikalavo per daug energijos – naktimis negalėjau miegoti. Vėliau pradėjau žaisti GO.
Aš taip pat žaidžiu bridžą, kanastą (kortų žaidimas, kilęs iš Urugvajaus – red. pastaba) ir daugelį kitų stalo žaidimų. Be to, aš moku žaisti madžongą (angl. mahjong; kiniškas stalo žaidimas – red. pastaba), kiniškus šachmatus (Xiang Qi), japoniškus šachmatus (Shogi) ir daugelį kitų stalo žaidimų. Mano stalo žaidimų kolekciją sudaro daugiau nei šimtas skirtingų žaidimų.
Aplankykite http://www.boardgamegeek.com/. Mano vartotojo vardas „G0erwt“.
http://www.boardgamegeek.com/usersearch.php3?search=G0erwt
Aš žaidžiu, nes man patinka žaisti *-*.
Ar turite/turėjote GO svajonių? Papasakokit mums apie jas. 
Tiksliai nežinau, ką turite omeny sakydami GO svajonės. Jei tai yra tapti stipriu (dano lygio) žaidėju, tai turiu pripažinti, kad nustojau to siekti. Maždaug prieš aštuonerius metus buvau suplanavęs kas metus pasikelti savo žaidimo lygį vienu akmeniu. Tikėjausi, kad tapsiu „shodan“ (jap. Shodan – pirmas danas – red. pastaba) prieš išeidamas į pensiją. Tiesa ta, kad man yra daug sunkiau išlaikyti esamą kyu lygį.
Ar prisimenate savo įdomiausią partiją?
Ne, nebegaliu prisiminti pačių įdomiausių žaidimų, tačiau galiu papasakoti apie kelias įdomias situacijas. Viena iš jų buvo 2001 metų EGC Dubline. Žaidimo metu turėjau išeiti į tualetą. Kai grįžau aptikau savo priešininką dėliojant skirtingus ėjimus ant lentos su GO akmenimis, vietoj to, kad, kaip priklauso, skaičiuotų mintyse.
Kitą kartą buvau nustebintas pamatęs, kad žaidėjas, kuris akivaizdžiai pralošė savo partiją, pakėlė lentos kraštą ir visi GO akmenukai nuslydo į vieną pusę. Jis išėjo nepaspaudęs priešininkui rankos.
Ko palinkėtumėte Lietuvos GO žaidėjams?
Aš linkiu, kad visuomet galvotumėte apie GO, kaip apie patį įdomiausią stalo žaidimą, bet vis vien tik žaidimą. Yra ir kitų daug svarbesnių ir įdomesnių dalykų nei GO. Tai šeimos kūrimas, vaikų ir jaunimo mokymas svarbių dalykų gyvenime. Sąmoningumo ūgdymas, bei mąstymo vystymas.
Aš linkiu, kad pinigai niekados nebūtų svarbiausias ar pagrindinis kriterijus renkantis gyvenimo kelią.
Ar žinote, kad Lietuvos GO žaidėjai Jus vadina Nykštuku? Ką apie tai manote?
Šis klausimas manęs visiškai nestebina. Žmonės į mane visur žiūri įvairiai. Tačiau didžioji dalis yra nusiteikę teigiamai. Aš matau juos žiūrint į mane ir apkalbant. Jei pasitaiko galimybė, aš stengiuosi pasikalbėti su tais žmonėmis, kad sužinočiau jų nuomonę. Dažniausiai būnu patenkintas jų atsiliepimais.
Vokietijoje vaikai vadina mane „Der Weihnachtsmann“ (vok. Weihnachtsmann – Kalėdų Senelis; – red. pastaba). Olandijoje, vidury vasaros (!), – Kalėdų seneliu (ol. Sinterklaas). Aš visada su jais bendrauju. Jiems tai patinka ir būna linksma.
Kitas vardas yra kilęs iš šiuolaikinės pasakos „Paulus de Boskabouter“ (komiksas, kurio 1947 metų iškarpą matote straipsnyje). Kadangi mano tikrasis vardas yra Paulus ir aš daugiau ar mažiau esu panašus į šį veikėją, neturiu nieko prieš šią pravardę. Netgi priešingai. Aš esu Paulus de Boskabouter. Aš vis dar galiu pamėgdžioti jo balsą, kaip darydavau ir savo vaikams, kai jie buvo maži!
Taigi jaučiuosi gerai, kai mane vadina Nykštuku ar panašiais vardais.
VeidaKnygės komentarai:
